Juridinio asmens bankrotas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kuriuo, pašalinant iš rinkos nemokius subjektus, siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą. Tačiau greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties. Todėl juridinio asmens bankroto procedūros turėtų būti ne formalios, o pradedamos tik toms įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams.

Juridinio asmens bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla juridiniam asmeniui keliama tik tuomet, kai, išanalizavus visus įrodymus, teismui nelieka pagrįstų abejonių, jog juridinis asmuo yra nemokus.

Bankroto sąvoka neatsiejama nuo nemokumo sąvokos. Pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – Nemokumo įstatymas) 2 straipsnio 7 dalį, juridinio asmens nemokumas – tai juridinio asmens būsena, kai:

• juridinis asmuo negali laiku vykdyti turtinių prievolių

arba

• juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę.